Vintaginiai tapybos pagal skaičius rinkiniai: kaip atpažinti, datuoti ir įvertinti 1950-ųjų rinkinį

Kažkas paduoda jums mažą nutapytą lentą sendaikčių parduotuvėje. Kalnai, ežeras, galbūt elnias. Spalvos guli plokščiomis, aiškiai apibrėžtomis dėmėmis, o visas darbas turi tą tam tikrą praeito amžiaus vidurio svetainės žavesį. Ar tai tikras 1950-ųjų tapybos pagal skaičius kūrinys, ar jis ko vertas, ir ar juo dar galima ką nors nuveikti?

Šie trys klausimai kyla nuolat. Vis dėlto atsakymai internete dažniausiai būna arba neapibrėžta nostalgija, arba visiškai atsitiktiniai spėjimai apie vertę. Todėl čia pateikiame praktišką vadovą: kaip atskirti tikrą rinkinį nuo ranka tapyto imitatoriaus, kaip datuoti tai, ką turite, kiek šie kūriniai realiai kainuoja parduodami, ir kas nutinka, jeigu nusprendžiate baigti kūrinį, kuris septyniasdešimt metų stovėjo nenutapytas.

Svarbiausios įžvalgos

• Šioje kategorijoje vintaginiais paprastai vadinami dizainai, pagaminti nuo 1950-ųjų iki 1970-ųjų, o bumas koncentravosi ankstyvaisiais 1950-aisiais.
• Detroito kompanija „Palmer Paint“ 1951 metais pradėjo pardavinėti rinkinius su prekės ženklu „Craft Master“, ir iki 1954 metų jų buvo parduota daugiau nei 12 milijonų, remiantis Smithsonian nacionaliniu Amerikos istorijos muziejumi.
• Patikimiausias autentiškumo ženklas – kraštai: tikras rinkinys sukuria tikslias, nepermatomas formas, kurios susiliečia griežtomis ribomis, tuo tarpu ranka tapytas kūrinys spalvas ties ribomis suplaka.
• Dauguma vintaginių kūrinių parduodami už dešimtis, o ne šimtus dolerių. Būklė ir pilnumas nulemia beveik visą kainų skirtumą.
• Nutapius neatidarytą originalą, jo kolekcinė vertė sunaikinama, todėl nusprendite, kas jums svarbiau, prieš atidarydami dėžutę.

Kas yra laikoma vintaginiu tapybos pagal skaičius rinkiniu?

Vintaginiu šioje kategorijoje vadinamas dizainas, pagamintas nuo 1950-ųjų iki 1970-ųjų. Tai daugiau susitarimas nei taisyklė. Vis dėlto juo vadovaujasi prekiautojai ir kolekcionieriai, todėl vertėtų jį priimti.

Vintaginiais vadinami trys visiškai skirtingi dalykai, ir dauguma nesusipratimų kyla juos sumaišant. Konkrečiai:

• Originalus nenutapytas rinkinys, užplombuotas arba iš dalies naudotas, su spausdinta lenta ir originaliais dažų indeliais dėžutėje. Tai rečiausias iš trijų variantų.
• Originali baigta lenta, kurią prieš dešimtmečius nutapė kažkas kitas. Būtent tai iš tiesų rasite sendaikčių parduotuvėse ir palikimo išpardavimuose.
• Modernus rinkinys tos epochos stiliumi, su naujomis medžiagomis ir dažais. Pavyzdžiui, mūsų vintaginiai tapybos pagal skaičius rinkiniai priklauso šiai trečiai grupei.

Šis skirtumas svarbus, nes žmonės ateina norėdami vieno iš trijų variantų ir dažnai net nežino, kurio. Jei norite tos estetikos ant savo sienos, jums reikia trečiojo. Ir atvirkščiai, jei norite socialinės istorijos gabalėlio, jums reikia vieno iš pirmųjų dviejų.

Kas išrado tapybą pagal skaičius, ir kodėl čia minimas Leonardo?

Ši idėja gimė vėlyvaisiais 1940-aisiais Danui Robbinsui, dirbusiam Detroito kompanijoje „Palmer Paint Company“, kurios savininkas buvo Maxas S. Kleinas. „Craft Master“ – tai prekės ženklas, su kuriuo „Palmer Paint“ 1951 metais pristatė šiuos rinkinius. Iki 1954 metų kompanija jų pardavė daugiau nei 12 milijonų (Smithsonian nacionalinis Amerikos istorijos muziejus, Paint by Number: Accounting for Taste in the 1950s). Reklaminis šūkis buvo „Kiekvienas vyras – Rembrandtas!“ („Every Man a Rembrandt!“).

Mums labiausiai domina viena kilmės detalė, kurios beveik niekas nemini, ir dėl gana akivaizdžių priežasčių. Robbins sakė, kad idėja atėjo iš Leonardo da Vinci. Konkrečiai, jis prisiminė girdėjęs, kad Leonardo naudojo numeruotus fono raštus, norėdamas nukreipti savo mokinius ir pameistrius, ir nusprendė pabandyti kažką panašaus. Kitaip sakant, Renesanso dirbtuvių technika, skirta koordinuoti pameistrius, po keturių su puse šimtmečio tapo dėžutėje pakuotu hobiu.

Platesnę šios istorijos pasakojimą jau aptarėme atskirai. Todėl, jei jus čia atvedė istorija, skaitykite istoriją, kaip prasidėjo tapyba pagal skaičius. Likusi šio vadovo dalis skirta patiems objektams.

Kaip atskirti tikrą tapybos pagal skaičius kūrinį nuo ranka tapyto imitatoriaus?

Vienintelis patikimiausias požymis – tai, kaip spalvos vienas susiliečia su kitomis. Tikras rinkinys sukuria tikslias, nepermatomas formas, kurios susiduria griežtomis ribomis, nes tapytojas pildė numeruotas sritis po vieną. Ranka tapytas kūrinys, priešingai, spalvas ties tomis ribomis suplaka, net jei tapytojas – mėgėjas. Kartą pastebėjęs šį skirtumą, jo daugiau nepamatysi kitaip.

Verta patikrinti dar keturis dalykus, tokia tvarka:

Du iš šių požymių verti perspėjimo. Plonas dažų sluoksnis danguje yra epochos ypatybė, nes praeito amžiaus vidurio dažai buvo mažiau nepermatomi nei moderniniai. Todėl silpnai per šviesiai mėlyną dangų prasišviečiantis numeris yra amžiaus, o ne prasto darbo įrodymas. Panašiai ir parašas kampe nieko neįrodo: daugybė žmonių pasirašinėjo savo baigtus rinkinius.

Kaip datuoti ir tirti vintaginį kūrinį?

Dirbkite tokia tvarka. Pirmiausia raskite gamintojo ženklą, paprastai antspauduotą ar spausdintą kitoje lentos pusėje arba apatiniame krašte. Tada raskite serijos pavadinimą ar numerį – tai iš tiesų nustato datos intervalą. Tik tada ieškokite atitikmens tarp nuotraukų.

Kaip informacijos šaltinį galima naudoti Smithsonian institutą, kuriame nacionaliniam kolekcijoje laikomi „Craft Master“ objektai. Jo katalogizuotas „Craft Master“ tapybos pagal skaičius įrašas yra naudingas orientacinis pavyzdys, kaip atrodo dokumentuotas epochos kūrinys, net iki to, kaip buvo spausdinama pakuotė.

Verta iš anksto nusistatyti vieną lūkestį. Joks tokių objektų archyvas nėra pilnas. Ši kategorija buvo masinė ir milžiniška, ir didelė jos dalis niekada nebuvo niekur katalogizuota. Todėl, jei jūsų kūrinio nėra nuotraukų duomenų bazėje, tai yra silpnas įrodymas kažko konkretaus. Tai tikrai nėra retumo įrodymas. Tiesą sakant, nesutikimas sąraše dažniausiai byloja, kad sąrašas tiesiog trumpas.

Ar seni tapybos pagal skaičius kūriniai ko nors verti?

Paprastai – nedaug, ir tai geriau žinoti iš anksto. Įprastos baigtos 1950-ųjų ir 1960-ųjų lentos keičia savininkus už dešimtis, o ne šimtus dolerių. Pavyzdžiui, tipinės kainos, siūlomos perpardavimo prekyvietėse, dažniausiai svyruoja nuo 15 iki 30 dolerių už paprastą peizažą ar gyvūnų sceną, esančią pakankamai geros būklės.

Trys dalykai kelia kūrinį šiose grupėse aukščiau: neatidarytas rinkinys su nepažeistais dažais, siužetas, kurio kolekcionieriai aktyviai ieško, o ne bendras peizažas, ir būklė, kuriai nepakenkė drėgmė, saulės šviesa ir cigarečių dūmai. Visa kita – tik triukšmas.

Vienas perspėjimas gali apsaugoti nuo didelio nusivylimo. Prekyvietėje nurodyta kaina nėra realiai sumokėta kaina. Bet kas gali paskelbti paprastą lentą už 400 dolerių, ir daugelis taip ir daro. Todėl svarbu tai, kiek panašūs kūriniai realiai buvo parduoti. Filtruokite jau įvykusius pardavimus, prieš susidarydami nuomonę, kiek jūsiškis vertas.

Ar tikrai turėtumėte nutapyti nebaigtą vintaginį rinkinį?

Nuspreskite tai prieš ką nors atidarydami, nes vėliau to nebus galima atšaukti. Neatidarytas originalas yra vertesnis nei tas pats rinkinys, jūsų pačių pusiau nutapytas. Jo baigimas paverčia kolekcinį daiktą tiesiog maloniu pavakario užsiėmimu. Nei vienas pasirinkimas nėra klaidingas; tačiau jį pasidaryti netyčia – klaida.

Jei nusprendėte jį nutapyti, štai kas septyniasdešimt metų padaro rinkiniui, ir ką su tuo daryti.

Dažai bus visiškai sudžiūvę. Tai galite laikyti savaime suprantamu dalyku. Originalūs 1950-ųjų indeliai beveik niekada neišlieka tinkami naudoti, o juos atgaivinti retai verta pastangų, lyginant su moderniais akriliniais dažais, pritaikytais pagal spausdintą raktą. Todėl mūsų vadovas ką daryti, kai dažai išdžiūvo aprašo šį atitikimo metodą.

Drobė ar lenta bus susiraukšlėjusi arba deformuota. Dešimtmečiai, praleisti susuktoje palėpėje, palieka pėdsakus. Standartinis sprendimas – lyginimas iš kitos pusės, švelniai ir saugant paviršių, o kaip išlyginti susiraukšlėjusią drobę tai paaiškina žingsnis po žingsnio. Dirbkite lėčiau nei su moderniu audeklu, nes sena lenta trapi.

Skaidrus gesas – tai skaidrus gruntas, kuris uždaro paviršių, neuždengdamas ant jo esančio spaudinio, ir tai vienintelis tipas, kurį čia turėtumėte naudoti. Ši klaida sugadina daugiausiai vintaginių rinkinių. Standartinis baltas gesas užklos spausdintas linijas ir numerius, kuriuos jums vis tiek reikės sekti.

Baikite lakuodami. Senam paviršiui apsauga naudingesnė nei naujam. Be to, sluoksnis akrilinės lakos išlygina vizualų skirtumą tarp originalaus senėjimo ir jūsų šviežiai uždėtų dažų.

Norite epochos žavesio be restauravimo darbų?

Dauguma žmonių, mylinčių šiuos kūrinius, iš tiesų nenorėtų imtis restauravimo projekto. Jiems patinka estetika: plokščios spalvos, pasitikinti praeito amžiaus vidurio paletė, kalnų ežeras vakaro šviesoje. Tuo tarpu septyniasdešimtmetė lenta su negyvais dažais yra restauravimo darbas, apsimetantis pomėgiu.

Jei tai jūsų atvejis, rinkitės dešimtmetį, o ne nuotaiką. Mūsų retro stiliaus tapybos pagal skaičius rinkiniai apima platesnį epochos žavesį. Arba 1950-ųjų tapybos pagal skaičius dizainai yra artimiausi tam, ką iš tiesų spausdino „Craft Master“.

Mes tikslingai kuriame šiuos rinkinius iš modernių medžiagų, ir svarbiausi du dalykai yra tie du, kuriuos originalūs kūriniai padarė netinkamai. Dengiamumas – tai dažų gebėjimas vienu sluoksniu uždengti tai, kas yra po jais, ir tai tiksliai tas dalykas, kurio trūko praeito amžiaus vidurio rinkiniams. Mūsų aukšto dengiamumo dažai padengia vienu sluoksniu, todėl jūs nepamatysite pro šviesų dangų prasišviečiančių numerių, kurie atskleidžia epochos kūrinius. Panašiai ir mūsų be raukšlių drobė neatvyks su raukšlėmis, kurias kitaip turėtumėte lygintis visą vakarą. Kiekvienas užsakymas yra apsaugotas mūsų 30 dienų pinigų grąžinimo garantija, kuri yra kur kas geresnė nei tai, ką 1951 metais pasiūlė „Palmer Paint“.

Dažniausiai užduodami klausimai

Ar vintaginiai tapybos pagal skaičius kūriniai ko nors verti?

Dauguma jų verti dešimčių, o ne šimtų dolerių. Įprastos baigtos lentos paprastai siūlomos už 15–30 dolerių, o pilni neatidaryti rinkiniai su nepažeistais dažais siekia aukštesnes kainas. Būklė, pilnumas ir tai, kiek populiarus siužetas, nulemia beveik visą kainų skirtumą.

Kiek senas yra tapybos pagal skaičius pomėgis?

Idėja atsirado vėlyvaisiais 1940-aisiais, o Detroito kompanija „Palmer Paint“ 1951 metais pradėjo pardavinėti rinkinius su prekės ženklu „Craft Master“. Iki 1954 metų kompanija pardavė daugiau nei 12 milijonų rinkinių, remiantis Smithsonian nacionaliniu Amerikos istorijos muziejumi. Šis madingumo pikas buvo pasiektas 1950-ųjų viduryje.

Kaip suprasti, ar mano paveikslas yra tapybos pagal skaičius kūrinys?

Pažiūrėkite, kur spalvos susiliečia. Rinkinys sukuria tikslias, nepermatomas formas su griežtomis ribomis, tuo tarpu ranka tapytas kūrinys spalvas ties jomis suplaka. Tada patikrinkite kitą pusę, ar nėra gamintojo antspaudo ar serijos numerio, ir pažiūrėkite, ar per plonesnį dažų sluoksnį danguje silpnai matomi spausdinti kontūrai.

Ar galima vis tiek nutapyti 1950-ųjų rinkinį, kuris niekada nebuvo baigtas?

Taip, tačiau turėkite omenyje tris dalykus. Originalūs dažai beveik tikrai bus visiškai sudžiūvę, todėl vietoje jų pritaikykite modernius akrilinius dažus pagal spausdintą raktą. Raukšles lyginkite iš kitos pusės. Jei gruntuojate, naudokite tik skaidrų gesą, nes baltas gesas paslėps numerius, kuriuos jums reikės sekti.

Ar seno rinkinio baigimas sumažina jo vertę?

Taip, jei rinkinys neatidarytas. Užplombuotas originalas su nepažeistais dažais yra vertingiausia kolekcinė forma, o jo nutapymas paverčia jį baigta lenta, kuri verta kur kas mažiau. Nusprendite, ko norite, prieš atidarydami dėžutę, nes šio pasirinkimo nebegalėsite atšaukti.

Kad ir kokį kelią pasirinktumėte, žavesys tas pats, kurio 1949 metais vaikėsi Dan Robbins: būdas prisijungti prie tapybos, nereikalaujant, kad iš anksto mokėtumėte tapyti. Ta idėja buvo pasiskolinta iš Renesanso dirbtuvių, parduota dvylika milijonų kartų per tris metus, ir ji tebegalioja iki šiol.